Žalioji trąša dirvožemiui tręšti

Geras dirvožemio pagerinimas yra žalioji trąša (žalioji trąša). Pagal dirvoje likusių maisto medžiagų kiekį jos šiek tiek nusileidžia geram mėšlui. Jie auginami arba tiesiai arimo vietoje, arba specialiai tam skirtoje vietoje. Žalioji trąša ypač naudinga smėlingose ​​ir molingose ​​dirvose.

Kad žaliosios trąšos papildytų augalams prieinamą azoto atsargas, ankštinius augalus geriau sėti:

• žirniai
• viko - avižų mišinys
• facelija

Azoto kiekis mėšle ir ankštiniuose augaluose beveik vienodas. Tačiau augalai sunaudoja žolės azoto beveik dvigubai daugiau nei azoto iš mėšlo. Esant geroms sąlygoms (reguliariai laistant, tręšiant), ant ankštinių augalų žaliosios trąšos šaknų susikaupia iki 15 g azoto viename kvadratiniame metre. m.

Šios žolelės sėjamos nuo pavasario iki rugsėjo vidurio. Taigi facelijos, kurios pražysta po sėjos po 6 savaičių, žydės visą vasarą. Tai idealus augalas skurdžiose, smėlio dirvose. Jo švelnūs lapai greitai suyra ir yra prieinama azoto trąša bei puikus dirvožemio geriklis. Sėjama nuo pavasario iki ankstyvo rudens.

    Aliejiniai ridikai gerai toleruoja sausrą, gali būti naudojamas bet kokiame dirvožemyje, įskaitant. ir ant sunkių, smėlėtų ir kaip purenimo priemonė sutankėjusiose dirvose. Sėjama nuo ankstyvo pavasario iki rugsėjo vidurio. Sėklų suvartojimas - 2-3 g/m2.

Aliejiniai ridikai – labai derlinga, greitai auganti kultūra. Per 40 dienų išauga daug lapų ir šaknų masės, iki žydėjimo iki 1,5–1,8 m aukščio.

Aliejiniai ridikai sodinami vėlyvą rudenį, kastuvu susmulkinus žaliąją masę. Jei augalai perauga ir stiebai sumedėjo, geriau juos kompostuoti.

Aliejiniai ridikai, kaip greitai auganti kultūra, sėkmingai kovoja su piktžolėmis, jas naikina, įskaitant kviečių žolės, ir ne tik pagerina bei praturtina dirvą azotu, bet ir naikina bei aktyviai slopina nematodą.

Kiekvienas augalas, naudojamas kaip žalioji trąša, turi savo ypatybes ir reikalavimus auginimo sąlygoms. Jos parenkamos atsižvelgiant į aikštelės dirvožemio ypatybes, agrotechnines auginimo sąlygas, norą praturtinti žemę tam tikros rūšies trąšomis. Visiems žaliosios trąšos pasėliams būdinga tai, kad jie praturtina dirvą organinėmis medžiagomis.

Prieš naudodami žaliąją trąšą, turime aiškiai suprasti, kokį efektą norime gauti, koks pasėlis mūsų sąlygomis duoda tokį efektą ir ką sėsime įpylę žaliųjų trąšų. Taigi, norėdami sunkias dirvas praturtinti, be organinių medžiagų, fosforu, kaliu, mikroelementais pavasarį pasėsime garstyčias (7 g/m2), o rudenį pasodinsime į dirvą. Jo gili šaknų sistema labai pagerins sunkaus dirvožemio struktūrą. Antžeminę dalį galima nušienauti ir panaudoti kompostui. Dažniausiai garstyčios sėjamos ir įterpiamos į dirvą tarp sodo eilių.

    Naudojant žaliosios trąšos pasėlius, reikia laikytis tam tikrų taisyklių.

1. Žaliąją trąšą (ankštinius augalus) reikia sodinti pumpuravimo laikotarpiu, kai augalas pasiekia didžiausią svorį.
2. Grūdų žaliosios trąšos ariamos pjovimo metu.
3. Į žemę negalima įdėti per daug žalios masės, kitaip ji nesuirs, o rūgs.
4. Nupjautus augalus reikia įterpti negiliai: lengvose dirvose - 12-15 cm, sunkiose - 6-8 cm Žaliosios trąšos turi būti įterptos į drėgną dirvą.
5. (vaisinguose) vynuogynuose žalioji trąša tarp eilių sėjama anksti pavasarį. Iš anksto įterpkite 50 g kompleksinių trąšų vienam kvadratiniam metrui. m ir įdėkite jį į žemę.

Žaliąją trąšą sėti prieš žiemą

Jei neturite galimybės reguliariai gerinti dirvos, pridedant gero humuso ir komposto, sodui tręšti reikėtų dažniau naudoti žaliąją trąšą. Pavėluotai atlaisvintas lysves galima sėti rugiais, kurie peržiemoję net „šiltinėje“ stadijoje, pavasarį greitai įgauna žaliąją masę. Bent jau prieš sodindami šilumą mėgstančių daržovių daigus turėsite laiko juos iškasti (apie balandžio pabaigą).

Rugiai sėjami lysvėms tręšti.

Ankstyvųjų daržovių sėjai dirvos pagerinti nepavyks. Bet čia garstyčios ateis į pagalbą, prireiks mėnesio ar šiek tiek daugiau, kad įgautumėte pakankamai didelę žaliąją masę. Po pirmųjų šalnų dažniausiai grįžta šilti rudeniški orai, palankūs garstyčioms augti. Tiesa, garstyčios turi vieną trūkumą: jos neturėtų būti kryžmažiedžių augalų (ridikėlių, kopūstų, ropių, ridikėlių, daikono) pirmtakas.

Garstyčių sėklos sodinamos negiliai: smėlingose ​​– iki pusantro centimetro, sunkesnėse – iki centimetro. Dirva turi būti drėgna, tada po 3-5 dienų (kuo šilčiau, tuo greičiau) pasirodys daigai. Žaliosios trąšos kasti nebūtina: dirvą supurenusios šaknys turi likti ten.

Kastuvu susmulkintus augalų stiebus galima palikti žemės paviršiuje, kad apsaugotų nuo šalčio ir erozijos. Ankstyvą pavasarį jie pradeda sėti garstyčias iškart nutirpus sniegui: suardo po rudeninio kasimo likusius grumstus, išbarsto sėklas ir uždengia grėbliu.

Jei pavasarį sunku rasti laiko pasėti žaliąją trąšą, garstyčias pasėkite prieš žiemą. Jie tai daro laikydamiesi tų pačių taisyklių, kaip ir sėjant daržoves žiemą. Sėklų vagelės paruošiamos iš anksto ir prasidėjus šaltiems (geriausia net šaltiems) orams, sėklos sėjamos, užberiant jas iš anksto paruošta žeme ir paslepiant po stogu (kad nesušaltų).

Sodinimo gylis yra šiek tiek didesnis nei sėjant pavasarį ir rudenį. Sėklos, išlaukusios pavasarinės šilumos, sudygs, garstyčios greitai augs, pasinaudodamos susikaupusia drėgme, t.y., laistyti nereikės.

Pasodinkite garstyčias (bet kuriuo sėjos metu) prieš žydėjimą, kol jų stiebai švelnūs ir minkšti: patekę į dirvą greitai „apdorojami“, puikiai ją patręšdami ir pagerindami struktūrą.Sėklos sunaudojama nedaug: kilogramo užtenka dviem šimtams kvadratinių metrų sodui pasėti.

Temos tęsinys:

1. Kaip maitinti česnaką
2. Kaip maitinti pomidorus
3. Agurkų maitinimas liaudies gynimo priemonėmis
4. Jie pasodino žaliąją trąšą, o kas toliau?